Kokie jums buvo šie metai? Kol pagalvosite, mielai atsakysime, kokie buvo mūsų – tai buvo kafijos gėrimo tradicijos metai. Jie atnešė gražiausias pažintis, naujus kvapus ir skonius, o už vis vertingiausia, šusnį išgirstų jūsų istorijų, kurios šiais metais buvo, tarsi, atrakintos. Taip nostalgiškai ir atvirai dalinotės nerūpestingomis savo vaikystės akimirkomis pas močiutes, babas ar babūnėles. Ir visos tos akimirkos siejosi su mūsų istorinėmis kavomis, Mažojoje Lietuvoje vadinamomis kafija: vieniems tai priminė nuotykius miškuos ir gilių rinkimą; kitiems tai senosios babūnės (žemaitiškai – močiutė) trobos namų kvapas; dar kitiems – tai vaikų taip laukiama saldžiojo kąsnelio ir kavelės valandėlė. O kiek skirtingų kafijos gėrimų receptų išgirdome – nekantraujame pasidalinti!
Vis dar nežinantiems, kas yra kafija? Mielai priminsime: lietuvininkų tarme kafija (liet. kava) ruošta iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų (ąžuolo gilių, morkų, cikorijų, miežių, kviečių ar rugių).
O kas yra kafijos gėrimo tradicija dar vadinama pãlaunagė? Atsakome, kad tai Mažosios Lietuvos tradicija išlikusi iki mūsų dienų, kuomet šeimyna, draugai ar kaimynai apie 16 val., atsitraukę nuo kasdienių darbų, susirinkdavo draugėn ir prie namų šeimininkės firminio pyrago ar užkandžio, išgerdavo kavos puodelį, kuris dažniausiai buvo pagamintas iš vietinės žaliavos: gilių, morkų, cikorijų ar miežių. Labai panašu į britiškosios popietės arbatėlės (en. afternoon tea) tradiciją, ar ne?
Dėkingi Šilutės kultūros centro komandai už šios nuostabios tradicijos puoselėjimą ir aktualizavimą – jų dėka šis ritualas yra gyvas ir kuria naujas gražias akimirkas. Kviečiame ir jus prisijaukinti šią tradiciją. O geriant kažkurią iš Dvaro kavų kafijų, siūlome paskaityti apie Mažosios Lietuvos advento ir Kalėdų tradicijas, išbandyti keletą receptų 😉
Kuklios, bet prasmingos – advento tradicijos Mažojoje Lietuvoje
Advento laikotarpis kupinas laukimo, dvasinio pasiruošimo ir išskirtinių tradicijų. Skirtinguose pasaulio kraštuose šis laikotarpis pasižymi savo unikalumu ir įvairiais papročiais. Mažojoje Lietuvoje adventas buvo ypač įdomus dėl savo išskirtinių tradicijų, kurios buvo glaudžiai susijusios su vietos kultūra, tikėjimu ir gamta.
Advento pradžios tradicija
Šilutės kultūros centro archyvas
Mažojoje Lietuvoje adventas prasidėdavo nuo Šv. Andriejaus dienos, kartu sunamiškiais pinant advento vainiką. Nupintas advento vainikas buvo dedamas ant stalo ir dažniausiai dabinamas viskuo, ką buvo galima rasti gamtoje: džiovintais obuoliais, gilėmis, kankorėžiais bei keturiomis žvakėmis, kurios simbolizuodavo keturias advento savaites. Prieadvento vainiko šeimos rinkdavosi kafijos popietei – palaunagei ir giedodavo advento laikotarpiui skirtas giesmes. Advento vainiko tradicija, atsiradusi būtent Mažojoje Lietuvoje, tapo Kalėdų laukimo simboliu visoje Lietuvoje.
Protestantiškas požiūris į adventą
Dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų buvo protestantai, todėl jų šventinės tradicijos labai skiriasi nuo katalikiškų. Protestantizmas turėjo didelę įtaką tiek kasdieniam gyvenimui, tiek šventiniams ritualams. Kūčių vakarą, nors ir buvo laikomasi kai kurių bendrų papročių, kaip
eglutės puošimas, bet Mažosios Lietuvos gyventojai nebuvo linkę griežtai laikytis pasninko. Jiems svarbiau buvo pabūti maldoje nei vadovautis griežtomis valgymo taisyklėmis. Kūčių stalo patiekalai buvo kuklūs ir simboliniai – toli gražu ne visada jų būdavo dvylika, kaip šiandien dažnai įsivaizduojama. Vienas iš ypatingų derinių, visų mėgstamas ir vertinamas, buvo švelnus, vaikystės prisiminimus žadinantis kisielius, patiektas šalia gardžiai iškeptos anties, o delikatesas – sūdytos žuvys, simbolizavusios lietuvininkų gilų ryšį su mariomis ir jūra. Nepamirštamas Kūčių stalo akcentas buvo šios dienos žmogui neįprastai atrodanti alaus ir pieno sriuba, gaminta iš alaus, pieno, krakmolo ir kiaušinio trynio. Po kelių pagrindinių valgių, desertui šeima susiburdavo prie stalo su garuojančiais kafijos puodeliais ir puriu keksu. Mažojoje Lietuvoje kafija visada buvo ypatingas gėrimas, kuris šildė ne tik kūną, bet ir sielą. Tačiau Kalėdų laikotarpiu ji būdavo ypatinga – būtent tada ant stalo atsirasdavo tikra kava iš aromatingų kavos pupelių. Šis gėrimas buvo retas ir brangus, todėl juo mėgavosi tik per svarbiausias šventes: Velykas, Kalėdas, advento laikotarpiu ar kai į namus užsukdavo garbių svečių. Įdomu, kad tikros kavos pupelės Mažojoje Lietuvoje išpopuliarėjo tik po Antrojo pasaulinio karo, todėl iki tol kafija iš kavos pupelių buvo ne tik retas skonis, bet ir prabanga.
Jurgio Dovydaičio foto. Žvejė mala kavą. Klaipėdos apskr., Nidos mst., 1932 m.
Kasdienybėje tradicinė kafija dažniausiai būdavo gaminama iš cikorijos, nes ją paruošti buvo lengviausia. Tokia kafija, be kofeino, buvo geriama visos šeimos – ją gerdavo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Šis šiltas gėrimas tapdavo nedideliu kasdieniu ritualu, kuriuo visi galėdavo mėgautis tiek ankstyvą rytą, tiek po sočių pietų ar pavakarių. Tai buvo jauki šeimos susibūrimo akimirka.
Kalėdinių dovanų tradicijos
Kalėdos Mažojoje Lietuvoje buvo švenčiamos kukliai, tačiau su dvasiniu gilumu. Kūčių vakarą nuo advento vainiko nurenkami papuošimai ir vainikas sudeginamas, kaip simbolinis atsisveikinimas su praeitimi. Vainiko pelenai išbarstomi ir likusiais papuošimais dabinama Kalėdų eglutė. Mažosios Lietuvos žmonės anksčiau per Kalėdas nedovanodavo prabangių materialinių dovanų. Vietoj to jie vertino šeimos šilumą ir nuoširdų džiaugsmą. Dovanos būdavo mažos, bet kupinos prasmės – dažniausiai tai būdavo vaisiai ar riešutai, simbolizuojantys gamtos dosnumą.
Šventinis laikotarpis Mažojoje Lietuvoje buvo ypatingas savo tradicijomis, kurios tuomet persipynė su religija, gamtos ritmu ir kasdienio gyvenimo paprastumu. Tai buvo laikas, skirtas dvasiniam pasiruošimui, apmąstymams, bendruomenės ir šeimos ryšio stiprinimui.
Knygoje „Lietuvininkų valgiai. Pagėgių krašto“ savo prisiminimais ir receptais dalinasi Mažojoje Lietuvoje gyvenusieji ir dar gyvenantys žmonės. Kiekvienas receptas atskleidžia šiltus atsiminimus apie šeimos tradicijas ir meilę maistui. Receptai puikiai tiks Kūčių ar Kalėdų stalui arba tiems, kurie nori pajusti Mažosios Lietuvos kulinarinę dvasią! Štai keli iš jų:
Šilutės kultūros centro archyvas
Greitas Mažosios Lietuvos keksas-pyragas
Ingredientai:
3 kiaušiniai (geriausia – naminiai)
0,5 l grietinės (riebesnė)
Šaukšto kepimo miltelių
Kvietinių miltų
Šaukšto vanilinio cukraus
Cukraus (pagal poreikį)
Kiaušinius, kepimo miltelius, vanilinį cukrų, cukrų ir grietinę sumaišyti, pilti miltus. Miltų pilti
tiek, kad tešla būtų tirštesnė už įprastą blynų tešlą. Viską gerai išsukti ir tešlą supilti į kekso arba
pyrago formą. Kišti į krosnį ir kepti!
Pyragą rekomenduojame skanauti kartu su kafija, gilių kava ar žiemos šventėmis alsuojančia jaukaus žiemojimo kava.
Šilutės kultūros centro archyvas
Alaus sriuba (Byrzupė)
Ingredientai:
1 litro šviesaus alaus
Šaukšto sviesto
3 kiaušinių trynių
2 stiklinės grietinės
Pusė stiklinės cukraus
Druskos
Kmynų
Baltos skrudintos duonos
Į puodą pilti 1 litrą alaus, žiupsnelį kmynų ir užvirinti. 2 stiklines grietinės, 3 kiaušinio trynius,
šaukštą sviesto, pusę stiklinės cukraus ir truputį druskos išplakti kartu ir maišant supilti į karštą
alų. Dar kartą pakaitinti, bet neužvirinti ir sriubą užpilti ant supjaustytų baltos duonos kubelių.
Skanaus!
Artėjant didžiosioms metų šventėms, linkime skirti laiko darniems ir lėtiems susitikimams su brangiais žmonėmis bei savimi!
Parengta kartu su Šilutės kultūros centru.
© Draudžiama kopijuoti ir platinti svetainėje www.dvarokavos.lt esančią vaizdinę ir tekstinę informaciją be MB „Užupių manufaktūra“ sutikimo. Kilus klausimams dėl šioje interneto svetainėje esančios informacijos panaudojimo, prašome kreiptis el. paštu info@dvarokavos.lt
