Tarpušvenčio žaidimai

Laikas nuo Kalėdų iki Trijų Karalių Lietuvoje nuo seno vadinasi tarpušvenčiais arba tarpukalėdžiais, tarpukalėdžių dienos – pusiaušventėmis, o vakarai – šventvakariais. 

Išmintingi mūsų senoliai vadovavosi nuostata, kad šiuo laikotarpiu negalima dirbti jokių sunkių darbų, o nusileidus saulei (šiuo metu ji leidžiasi ne taip ir vėlai) nereikėtų imtis net ir lengvų darbelių. Tai laikas skirtas poilsiui ir bendravimui. Jei šią nuostatą ignoruosi, pristos prie tavęs laumės, mat šiuo metu jos ieškosi darbo visiems metams.  

Romualdas Rakauskas. Iš ciklo „Mūsų Kaunas”. 1967–1976 m. ©Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Pagrindinis tarpušvenčių užsiėmimas buvo kaimynų, draugų, giminių lankymas, sveikinimai, laimės ir sveikatos linkėjimai. Tad šis laikas kartais dar vadintas tiesiog „viešėmis“ arba „vaišėmis“.  XX a. pradžioje Aukštaitijoje per visą tarpukalėdžių laiką stalas būdavo uždengtas balta staltiese, ant stalo stovėdavo silpno alaus ąsotis ir pyragas – vaišintas kiekvienas užėjęs. Kaimynų lankymas dažnai virsdavo linksmais vakarojimais su dainomis, šokiais, vaidinimais, pasakomis, mįslėmis ir žaidimais. 

Kviečiame ir jus atidėti darbus ir skirti laiko vakarojimams su šeima, kaimynais ar draugais. Pasiruoškite jaukaus žiemojimo kavos ir išbandykite senuosius žaidimus.

Žiedo dalijimas

Ko gero pats populiariausias žaidimas tarpukalėdžių susiėjimuose – „Žiedo dalijimas“. Šiuo metų laiku jis žaidžiamas viduje. Jis smagus ir paaugusiems vaikams, ir jaunimui, ir suaugusiems. Linksmiausia, kai žaidėjų būna 9–12.

Renkami du žaidėjai: vienas skiriamas žiedo dalintoju, kitas eina į kambario kampą „svirplių graužti“. Šio užduotis bus atspėti, kuriam žaidėjui žiedo dalintojas padavė žiedą.

Žiedo dalintojas dalina žaidėjams žiedą. Šis gali būti tikras žiedas, saga ar kitas smulkus daikčiukas. Audronės Daraškevičienės asm. archyvas

Ieškoti žiedo „svirplių graužikas“ pakviečiamas žodžiais: „Sargi margi, pas ką žiedas?“. Jei atspėti jam pavyksta, tai spėjiku tampa buvęs žiedo dalintojas, o žiedą dalinti imasi žaidėjas, kuriam buvo tekęs žiedas. 

Jei „svirplių graužikas“ tris kartus neatspėja, duoda fantą arba jam peršama „sužadėtinė“ (ar „sužadėtinis“). Pastaruoju atveju žiedo dalintojas su „svirplių graužiku“ patyliukais susitaria, ką renkasi į „sužadėtines“ ir garsiai ją  pristato: „Jaunikaitis pasirinko mergaitę ypatingo gražumo, neįtikėtino darbštumo, ne iš šios šalelės, bet iš anos ir t.t.“ Pagal apibūdinimus žaidėjai bando atspėti, kas gi ta išrinktoji. Kas atspėja, tas eina žiedo dalinti, o buvęs dalintojas – „svirplių graužti“. 

Jei šis spėjikas taip pat tris kartus neatspėja, prasideda „apkalbos“. Žiedo dalintojas eina prie kiekvieno žaidėjo, kuris patyliukais jam pasako kokią nors „apkalbą“ apie „svirplių graužiką“: pastebėjimą, apibūdinimą, nuogirdą, spėjimą ar panašiai. Vėliau žiedo dalintojas visas apkalbas pasako garsiai. „Svirplių graužikas“ išsirenka jam labiausiai patikusią „apkalbą“, o ją sugalvojęs žaidėjas turi eiti dalinti žiedo.

Šiame žaidime viskas priklauso nuo žaidėjų vaidybinių sugebėjimų ir jumoro jausmo. Jeigu žaidėjams nereikia žodžio kišenėje ieškoti, „sužadėtinės“ piršimas arba „apkalbos“ gali virsti tikru spektakliu, kuriame visi leipsta juoku.

Šio žaidimo variantas dzūkijoje:

© Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvas. Užrašyta Marcinkonių k., Varėnos r. Žaidžia Marcinkonių k. vaikai ir vadovė Rima Avižienienė.

Kirvelis

O žaidžiant „Kirvelį“ svarbiausia miklumas. Šį žaidimą žaidžia tik jaunimas. Galima žaisti ir viduje, ir lauke. Linksmiausia, kai abiejų lyčių žaidėjų yra bent 10. 

Žaidžiama taip: viena iš merginų padeda ant suolo kirvelį (nors tai gali būti ir skarelė ar kitas daiktas). Vaikinai, sustoję maždaug 20 žingsnių atstumu, susikabinę rankomis siūbuoja į šalis ir dainuoja: 

Kirvelis, kirvelis ant suolo gulėjo,

Bernelis, artojas paimt jį norėjo.

Daina kartojama du kartus, baigiant sušunkama: „O, ho!” ir visi vaikinai lenktyniauja, siekdami paimti nuo suolo kirvelį. Laimėtojas turi teisę pašokti su mergina, padėjusia kirvelį. Tada kirvelį padeda kita mergina, ir žaidimas kartojamas. 

Tiesa, senesniame šio žaidimo variante, kirvelį mergina išmesdavo į viršų, o vaikinai gaudė krentantį. Tačiau, panašu, kad dėl pavojingumo vėlesniais laikais šio žaidimo būdo buvo atsisakyta.

Žaidimai su riešutais

Tarpukalėdžiais labai populiarūs žaidimai su riešutais. Ir ne be reikalo! Riešutas – vaisingumo simbolis, vaidinantis labai svarbų vaidmenį erotinėje magijoje. Buvo tikima, kad su jais  galima uždegti meilę arba sustiprinti vedybinius ryšius. Todėl Kalėdų proga jauni vieni kitiems mėgdavo dovanoti riešutus. Dovanodavo gražiuose maišeliuose. Arba kviesdavo savo simpatiją kartu sukrimsti dvilypį riešutą. Kuris greičiau sukrimsdavo, gaudavo dovanų.

Žaidimus su riešutais žaidžia tiek vaikai, tiek suaugusieji. Čia užtenka net ir dviejų žaidėjų. Žinoma, šiuo metų laiku smagiau žaisti viduje.

Vienas iš žaidimo variantų žaidžiamas taip: paberiama riešutų krūvelė, kiekvienas žaidėjas ima po riešutą, meta jį į aukštį, ima iš krūvelės kitą ir turi pagauti išmestąjį. Po to meta abu riešutus, ima trečią ir turi pagauti abu išmestuosius. Ir taip toliau. Laimi daugiausiai riešutų išmetęs ir pagavęs žaidėjas. Jam atitenka visa riešutų krūvelė. 

Kitas žaidimas su riešutais – paimi saują riešutų ir klausi bičiulio: „Pora ar nepora?“ Jeigu atspėja, riešutai atitenka jam, o jei neatspėja – lieka tau. To paties klausia kitas žaidėjas, ir taip kažkuris susirenka visus riešutus. Tačiau riešutus susirinkti galima ir kitu būdu – spėjant, po kuriuo pirštu paslėptas riešutas.

Vilkelis

Dar vienas tiek suaugusių, tiek vaikų pamėgtas užsiėmimas – žaidimai su „vilkeliu“. 

Žaidžiama taip: žaidėjai (turėtų būti bent 4–5) susėda arba sustoja rateliu ir perduoda iš rankų į rankas ant lentelės, knygos ar žurnalo besisukantį „vilkelį“. Kiekvienas turi „vilkelį“ palaikyti savo rankose ir pasakyti trumpą eilėraštuką: „Sukis, vilkeli, nesustok. / Duodu kaimynui. Nežiopsok!“ Žaidėjas, kurio rankose „vilkelis” sustoja ar nukrenta, turi pasišokinėdamas ant vienos kojos apibėgti aplink žaidėjų ratą arba duoti fantą. Tada jis vėl paleidžia „vilkelį“ ir tęsia žaidimą toliau.

Dviese galima žaisti „Vilkelių grumtynes“. Du „vilkeliai“ paleidžiami ant atskirų lentelių. Laimi tas žaidėjas, kurio vilkelis ilgiau sukasi ant lentelės.

Vestuvės

Žaidimas „Vestuvės“ – suteikiantis itin daug erdvės simpatijoms išreikšti, tad labiausiai tinkamas jaunimui. Žaidėjai (linksmiausia, kai jų būna apie 10) susėda ratu. Viduryje pasodinama burtų keliu išrinkta mergina užrištomis akimis. „Piršlys“ priveda prie jos bet kurį žaidėją iš rato ir sako:

– Atvedžiau jaunikaitį iš pietų šalelės, aukštą, šviesų, garbanotą, darbštų, protingą…. Patinka?

– Ar jis moka dainuoti? – klausia „nuotaka“.

„Jaunikis“ ką nors padainuoja pakeitęs balsą, o „nuotaka“ iš balso bando atspėti.

– Ne, netinka. Tai Petras, jis mėgsta išgerti, yra piktas…

Jeigu mergina atspėja „jaunikio“ vardą, šis sėdasi ant kėdės ir tada jam peršama „nuotaka“.

Bet mergina gali atsakyti ir teigiamai. Tada šie žaidėjai laikomi apvesdintais ir sodinami į ratelį.

Juokinga padėtis esti tada, kai spėjėjas suklysta – neatspėja, kas jam peršamas. Sumanus piršlys duoda daugiau klausimų (ką jaunikis veikė vakar? Kokie patarimai jam tiktų? Kas atsitiks jam ateityje?), o atsakymai sukelia žaidėjams daug juoko. 

Jei spėjėjas tris kartus neatspėja, jis turi duoti fantą ir yra pakeičiamas kitu žaidėju.

Blukvilkiai

Na, o bene pats smagiausias tarpukalėdžių „žaidimas“ – persirengėlių (kalėdotojų) vaikštynės. Taip, taip! Persirengėliai seniau žmones lankė ne tik per Užgavėnes. 

Aišku, kad šio užsiėmimo metu būtina iš šiltos trobos išlįsti į lauką. Tradiciškai persirengėliais būdavo tik jaunimas. Kuo jų daugiau, tuo geriau.

Kalėdotojų misija – nuvaikyti nuo namų laumes ir jų pragaro draugus, o kartu –pripasakoti šeimininkams visokiausių juokų ir prikrėsti eibių.

Žemaitijoje (kaip ir Latvijoje) kalėdotojai seniau vilkdavo blukį (trinką, kaladę). Pririštą kaladę blukvilkiai tampydavo iš namų į namus kaip sunkių vasaros ir rudens darbų baigties, gero kitų metų derliaus linkėjimo ženklą. Pakeliui blukį mušdavo pagaliais, dainuodami: „Tabalai tai tai, / Judink, seni, kaulus!” Galiausiai blukį visi kartu sudegindavo.

Nuotraukose – 2024 m. tarpukalėdžių blukvilkiai Labanoro girioje. Auronės Daraškevičienės asm. archyvas.

Senieji tarpukalėdžių papročiai ir žaidimai padėjo kurti gerus, šiltus kaimynų tarpusavio santykius ir pailsėti užbaigus metų darbus. Linkime sekti geru senolių pavyzdžiu – stabtelėti tarpušvenčiuose, skiriant laiko sau, šeimai, draugams ir kaimynams!

Parengta kartu su Audrone Daraškevičiene, kuri rėmėsi Vytauto Steponaičio knyga „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“ ir kita etnologine literatūra.