Autorė:
Rūta Lukenskienė
Edukacinės programos Kalendorinės vaišės kūrėja „Lukenskų namuose“
Žiemos sezonas ilgas – nuo švento Martyno (lapkričio 11 d.) iki Barsuko dienos (sausio 25 d.). Įprasta sakyti, kad pagal kalendorių žiema prasideda gruodžio pirmąją ir baigiasi vasarį. Visgi, norom ar nenorom, imi girdėti arba pats kalbėti: „Šiemet žiema bus snieguota, nes rudenį buvo daug šermukšnio uogų“. Arba: „Jei gandrai vėlai išskrido, – žiema bus trumpa, jei debesys rausvi – bus vėjuota“ ir t.t. Smagūs, poetiški tie fenologinio kalendoriaus pėdsakai. Žiema ne žiema be tokių herojų kaip meška, barsukas, ežys ar švilpikas: mums rūpi tų žvėrelių miegas, kada jie eina miegoti, kada verčiasi ant kito šono ar pabunda.
Iškritus pirmajam sniegui pradedame ilgėtis žiemos švenčių. Tas ilgesys ima reikštis praeities romantizavimu ir viltingos ateities laukimu. Nė nepajuntu, kaip įsilieju į šiuos simptomus turinčių žmonių būrį ir, nevaržydama savo minčių, nugrimztu į vaikystę, į žiemos atostogas, į tą laikotarpį ,kai niekur nereikėjo skubėti, kai rytas prasidėdavo vėlai, beveik apie pietus, kai pusryčius rasdavau ant karštos plytos, ir tai būdavo puodas karštos gilių kavos su saldžia grietinėle. Ant stalo milžiniškoje lėkštėje dažniausiai pūpsodavo kalnas storų mielinių blynų su obuoliais…
Mieliniai blynai su obuoliais:
400 ml šilto vandens
60 g šviežių mielių
4 šaukštų cukraus
500 g kvietinių miltų
žiupsnio druskos
4rūgščių obuolių
miltinio cukraus pabarstymui
Užmaišome tešlą. Dubenyje mieles ištriname su dviem šaušteliais cukraus, supilame vandenį ir gerai išmaišome. Uždengiame ir šiltai paliekame pakilti apie 20 minučių, kol masė suputos, ims burbuliuoti ir kilti.
Dubenyje su šiltu vandeniu su mielėmis, cukrumi ir druska įsijojame miltus. Viską gerai išmaišome. Obuolius stambiai supjaustome įmaišome į tešlą, pridengiame virtuviniu rankšluoščiu ir šiltai kildiname apie 2-3 val.
Kepame blynus: į įkaitintą keptuvę pilame kelis šaukštus aliejaus. Svarbu riebalus pilti jau į įkaitintą keptuvę. Kepame blynus ant vidutinės ugnies, apverčiame. Iškepusius pabarstome miltiniu cukrumi ir valgome užsigerdami gilių kava su saldžia grietinėle.
***
Šeimoje buvau vienintelė mergaitė, kuriai leisdavo miegoti ir skaityti knygas į valias. Pusryčių ruoša buvo mamos šventas kasdienis rūpestis, nes tėvas niekada neišeidavo iš namų „ant tuščio“. Jis rūpindavosi tokiais reikalais kaip malkos, pašarai gyvuliams, visokie padargai, pirkimai-pardavimai, visoks biznis (tuomet tai buvo kombinacijos-spekuliacijos). Jei rudenį tėtis turėdavo laiko, eidavo grybauti. Su juo eidavau ir aš – ant mūsų kalno rinkti baravykų ir gilių prie tokio vieno ąžuolo. Mums, vaikams, buvo normalu džiaugtis laukinės gamtos gėrybėmis – riešutais, grybais, medumi, liepžiedžių, vyšnių, aviečių šakelių ir kitokiomis arbatomis, gilių kava.
Tėvo kontaktų dėka mums netrūkdavo ir deficitinių miestietiškų skanėstų, tokių kaip kakava, šokolado gabalai sulig žmogaus galva, visokie saldainiai, sūreliai ir tt. Ir iš kur tėvas to „civilizuoto“ maisto gaudavo – gal Kauno, Rygos? Šokolado galvas skaldydavome kirvuku į nedideles skeveldras, trupinius. Įdomiausia, kad tas šokoladas man buvo neskanus, per mažai saldumo, daug kartumo.
Prisimenu, kaip keitėsi žiemos virtuvės kvapai. Rytais kvepėdavo bandelėmis, blynais, o vakare –karštoje orkaitėje kepamais obuoliais, skrudinamomis gilėmis, avietėmis. Laikas bėgo, skubėjo, negrįžtamai nusinešė mano vaikystės vienkiemį, kalną, ąžuolą… Liko tik tvirtas apsisprendimas daug ką daryti taip pat.
Beveik prieš dvidešimtmetį, kai apsigyvenome kaime, ir aš pradėjau rengti „Kalendorines vaišes“ – sezoninio maisto degustacijas ir edukacijas mūsų įkurtuose „Lukenskų namuose“, praktinius džiovinimo, rauginimo, sūdymo seminarus – vėl pradėjau kepti tokius pačius blynus, bandeles, virti jaukias kvapnias gilių ir kitokias kafijas, krupnyką, troškinius, arbatas. Sunykus daugeliui kaimiškų papročių, pokštų ir žaidimų pastebiu, kad tik prie stalo liko šventinių apeigų ir apeiginio apdovanojimo maistu.
Savo veikloje remiuosi senaisiais receptais, gaminimo būdais ir klasikinės biotechnologijos žiniomis. Gaminu įprastus bei šventinius patiekalus ir vaišinu jais artimuosius, praktinių seminarų dalyvius, užsienio svečius. Žaliavas ar produktus perku iš patikimų tiekėjų. Pvz., gilių kavą perku iš artimoje kaimynystėje Sližiuose esančių „Dvaro kavų“ dirbtuvių.
Mūsų kieme auga ąžuolas, giles barsto gausiai, dosniai, kasmet vis pasvajoju pasigaminti skrudintos gilių kavos savo virtuvėje. Bet kaimynų kavos kokybiškos, nereikia sukti galvos, ar kas nepavyks, tad visada jų turiu ir galiu saugiai vaišinti svečius. Ąžuolo sėklas palieku gražuoliams kėkštams, kurie lakioja, nešioja, slapsto atsargas žiemai visur, kur tik gali: kieme, darže, miškeliuose, prie tvenkinio. Ko gero, ir šį ąžuolą jie pasodino palaukėje, ten kur jį vos kelių metrų, bet tiesų ir stiprų pamačiau. Tai buvo pirmas „Lukenskų namų“ pavasaris, vyras su draugais atsargiai jį persodino arčiau namų, taip dabar turime, kur laukti Žiemos saulėgrįžos ir kitų įvykių, švenčių.
Žiemos Saulėgrįža ir ąžuolas neatsiejami. Gyvybės medis sujungia žemę, vandenį, orą ir ugnį – keturis pagrindinius negyvosios gamtos elementus į visumą. Saulė – ugnies / šilumos / gyvybės šaltinis. Kalėdos ir visos žiemos šventės švęstos patirti gimimą, Saulės sugrįžimą, o ne žmogaus svarbą. Patenkame į gamtinį / antgamtinį laiką, kuris kiekvienais metais šventiniu laikotarpiu tarsi perkelia mus, švenčių dalyvius, į mitinę visa ko pradžios akimirką. Įžengti į šventinę erdvę ir laiką ir tapti apeigų dalyviu nėra labai paprasta, tam reikia pasiruošti.
Paminėsiu keletą būtinų žingsnių: pirmiausia reikia pajusti šaukimo apeigas (skelbiamas adventas, miestų aikštėse įžiebiamos eglės, ima spindėti vitrinos ir t.t.). Antrasis etapas – įvairių suvaržymų laikymasis (pasninkas, tylos, ramybės poreikis). Ir per Kūčias draudžiama malti, skaldyti malkas, dirbti visokius triukšmą keliančius darbus. Trečiasis – švarinimasis, skolų gražinimai. Ketvirtasis – maisto gausinimas, jo kokybės gerinimas, gaminimo specifika. Čia verta priminti, kad yra maistas sau ir maistas labdarai, aukojimui, vėlėms, gyvūnams. Penktas pasiruošimo etapas – ritualinis dovanų ruošimas, kuris yra ne kas kita, kaip apeiginis apdovanojimas maistu.
Per adventą pasireiškia gausybė praeities elementų, transformacijų. Galima teigti, kad prie moderniosios miesto kultūros žiemos laikotarpiu labiausiai prisitaikė apeiginės vaišės. Tai ir įmonių vakarėliai, tradicinių receptų platinimas spaudoje, socialiniuose tinkluose, ėjimas į svečius su valgomomis dovanomis. Geras tonas į dovanų krepšius įtraukti vietinius produktus: džiovintus vaisius, grybus, arbatas, alternatyvias kavas, medų. Jaunų žmonių siekis užčiuopti savo tapatybę, ją plėtoti ir saugoti (krautuvėlės, kepyklėlės, natūralaus maisto prioritetas, sveika mityba, fizinis aktyvumas) tampa madingu, naują gyvenimo būdą bylojančiu faktu.
Žiemos šventės įprastai prasideda šeimoje ir vėliau persikrausto į viešąsias erdves, miestų aikštes, klubus, kaimo sodybas, kurortus. „Lukenskų namai“ šiuo laikotarpiu taip pat sulaukia svečių. Man namuose tenka du išskirtiniai vaidmenys – gaminti ritualinius patiekalus ir būti žiemos žygių gide. Su svečiais žygiuojame prie Moko, Samantonių ąžuolo, augančio prie Žuvintės versmės. Ąžuolą prie Šventosios apkabiname visu būriu, o tada vaišinamės kvapnia gilių kava ir imbieriniais sausainiais. Jaukaus žiemojimo palinkime medžiui ir vieni kitiems. Karštas kvapnus gėrimas vėsiame ore po ąžuolu tampa neišdildomu žiemos potyriu, tarsi seno-naujo-seno-naujo ritualu.
Šventėms pasibaigus nupuošiame namus, eglutę. Man tai būna gera proga išgerti kvapnų puodelį gilių kavos, paskanintos tos eglutės spygliais. Tokiu būdu aš pagerbiu miškus ir visą žiemojančią gamtą. Suprantu, kad kiekvienas iš mūsų atlikome skirtingas apeigas, bet siekėme tų pačių su mūsų ir mūsų artimųjų gerove laime sveikata susijusių tikslų, beliko atsakyti į vieną klausimą: ar sulauksime kitų metų?
