Birželio 24 d. švenčiame Jonines, kurių naujausias pavadinimas kilo nuo šv. Jono Krikštytojo gimtadienio, o pagal baltų tradiciją tai vasaros saulėgrįža, ilgiausios dienos metas, vadintas Kupole arba Rasos švente.
Senovėje šventė tęsdavosi keletą dienų ar bet visą mėnesį nuo gegužės 25-osios.
XIX a. žinynuose šventė jau dažniau vadinama Joninėmis, o renkamos kupolės tapatinamos su jonažolėmis (Hypericum perforatum).
Joninių šventės apeigose visada buvo gausu baltiškosios pasaulėjautos, pagerbiami augalai, ugnis, vanduo, Saulė, ritualais siekiama apsisaugoti nuo piktųjų jėgų, užsitikrinti sveikatą ir laimingą gyvenimą, apsaugoti gyvulius ir derlių.
Šventės išvakarėse per naktį kūrendavo laužus ar degindavo ant karčių pamautas senų ratų stebules, dervos statinaites. Priešaušriu šventa laužo ugnis, lydima dainų, iškilmingai buvo nešama į namus namų židiniams atnaujinti.
Jonams iki šiol išlikusi tradicija pinti ąžuolo vainikus siejama su ąžuolo, kaip Perkūno medžio, pasaulio ašies, jungiančios tris pasaulius, garbinimu. Po visą Lietuvą išlikę senoliai ąžuolai apaugę legendomis, šventosios giraitės buvo dievų garbinimo vieta ne tik Lietuvos, bet ir germanų, slavų, druidų teritorijose. Prūsų tikėta, kad švenčiausioje jų vietoje, Romuvoje, augusio ąžuolo lapai gydę ligas ir saugoję nuo negandų.
Viena svarbiausių apeigų buvo kupoliavimas – žolynų rinkimas iš 7 laukų, iš 9 rūšių pievos augalų. Į laukus išeidavo visas kaimas, dainuodami žoliavimo dainas, susitikę dainuodami sveikindavosi. Supynę vainikus apvainikuodavo aukštą kartį (kupolę), kurią statydavo prie rugių lauko kaimo pakraštyje. Iš surinktų žolynų merginos pynėsi vainikėlius ir mėtė sau per galvą stebėdamos, iš kelinto karto vainikėlis užsikabins už medžio šakų, po tiek metų mergina ir ištekėsianti. Surinkti žolynai buvo saugomi gydyti nuo visų ligų, smilkyti, saugoti namus ir klėtis.
Joninių naktį dar buvo atliekamas vienas ypatingos svarbos ritualas – iki saulėtekio buvo prausiamasi, maudomasi upėse, voliojamasi rasoje tikint, kad šios nakties vanduo įgaunantis stebuklingų galių. Vienuose kraštuose tai buvo atliekama netariant nė žodžio, kituose – dainuojant. Vertinta rasa nuo liepų, pievos gėlynų, tikėta, kad žiedų galia pereinanti į rasą ir gydanti įvairiausias fizines ir dvasines ligas. Šį paprotį šiais laikais galime pritaikyti sujungdami senovės tikėjimus, promočiučių patirtį su šiuolaikinio mokslo žiniomis – vaistažolių užpilai ir nuovirai, hidrolatai grįžta į daugelio kasdieną, žaliava nesunkiai pasiekiama tiek natūraliai gamtoje, tiek saugiai paruošta vartojimui, o fitocheminės tam tikrų augalų savybės nesukelia pašalinių reiškinių, todėl gali būti drąsiai naudojama. Tiesa, labai retais atvejais tam tikri augalai gali sukelti alerginę reakciją, todėl siūlome rinktis išbandytus, laiko ir mokslo geriausiai patikrintus žolynus.
Ramunių vonelės žinomos kiekvienai mažylius maudžiusiai mamai, tačiau ar žinojote, kad ir liepžiedžių, šaltmėtės ar Damasko rožių žiedų arbata puikiai tinka prausimuisi, ledukų veidui šaldymui, garinimui, gaivinančiai dulksnai ruošti.
Šiose vaistažolėse esančios aktyvieji biocheminiai junginiai slopina odos uždegimus, veikia raminančiai, stiprina smulkiuosius kapiliarus, teigiamai veikia naudingąsias odos bakterijas, būtinas sklandžiai funkcionuojančiam lipidiniam odos barjerui.
Apie liepžiedžių ir ramunių savybes plačiau skaitykite ankstesniame mūsų pasakojime.
Turint riebaluoti linkusią odą su išsiplėtusiomis poromis verta išmėginti prausimąsi gilių nuoviru – tiek ąžuolo žievė, tiek lapai ir vaisiai pasižymi sutraukiančiu, dezinfekuojančiu, matinančiu poveikiu.
Kiaulpienės šviesinančios odą savybės žinomos nuo seno, kai būdavo naudojamos strazdanų ir pigmentinių dėmių balinimui, jauninimuisi.
Šį stebuklingą vasarvidžio metą išnaudokime eksperimentams, atradimams – žiedynai, lengvai pasiekiami tiek gamtoje, tiek saugiai surinkti, tausojančiai džiovinti ir supakuoti jūsų patogumui. Švęskime pilnatvę ir kurkimės naujus kasdienos ritualus, įkvėptus natūralių gamtos burtų!
Šaltiniai:
Mažosios Lietuvos enciklopedija
Visuotinė lietuvių enciklopedija
Journal of Ethnopharmacology
Nuotrauka:
Joninių laužas prie Gėlainių (Kėdainių r.). 1926 m.
Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai ir darbuotojai”
© Draudžiama kopijuoti ir platinti svetainėje www.dvarokavos.lt esančią vaizdinę ir tekstinę informaciją be MB „Užupių manufaktūra“ sutikimo. Kilus klausimams dėl šioje interneto svetainėje esančios informacijos panaudojimo, prašome kreiptis el. paštu info@dvarokavos.lt
